Darbdavys padavė į teismą buvusį darbuotoją, reikalaudamas atlyginti darbdavio patirtas darbuotojo mokymo išlaidas. Darbdavys įrodinėjo, kad darbuotojas mokymus gavo civilinės paslaugų sutarties pagrindu, todėl DK 29 str. ir DK 37 str., reglamentuojantys darbuotojo pareigą apmokyti darbuotoją bei susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo sudarymo tvarką, yra netaikomi.
DK 29 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, o DK 37 str. 2 d. nustatyta, kad atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 37 str. 2 d. atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Taigi, ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas. DK 37 str. aiškintinas DK 29 str., įtvirtinančio darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti, ir imtis priemonių darbuotojo kvalifikacijai ir jo profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, kontekste.
Advokatui Tadui Kuzminskui pirmosios instancijos teisme pavyko įrodyti, kad kliento (darbuotojo) mokymų metu įgytos žinios buvo reikalingos tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti, todėl darbuotojas neturi pareigos jų atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio darbdavio reikalavimas buvo atmestas, paliko nepakeistą.